Nors dviračiai buvo naudojami nuo XIX amžiaus pradžios, jie buvo laikomi grynai vyrišku transportavimo ir laisvalaikio būdu.
Tuo metu moterims buvo labai ribojama, kaip ir kur jos galėjo judėti pasaulyje.Tai ypač pasakytina apie viduriniosios ir aukštesnės klasės moteris, kurių gyvenimas buvo daug labiau suvaržytas ir apribotas dėl poreikio laikytis jų visuomenei būdingų elgesio kodeksų.
Buvo tikimasi, kad moterys liktų uždarose patalpose, o kai jos išeidavo į lauką, jos būdavo prižiūrimos ir prižiūrimos, jų judesiai, pokalbis ir nuomonė buvo kruopščiai tikrinami.
Tačiau viskas pradėjo keistis.„Saugaus dviračio“ gamyba devintajame dešimtmetyje reiškė, kad dviračiais buvo saugu važinėtis vaikams, o jei vaikai gali jais važiuoti, kodėl gi ne moterims?
Dviračiai suteikė moterims laisvę keliauti savarankiškai ir be priežiūros, ir tai lėmė tolesnį emancipacijos laimėjimą.Varžančios ilgos, gremėzdiškos suknelės ir sijonai nebuvo tinkami važinėti dviračiu ir buvo pakeisti „dviračių žiedais“ (Think bike šortai, bet su aptemptomis kojomis).
Šie moterų laisvės laimėjimai neliko be cenzūros.Gydytojai medicinos žurnaluose rašė apie pavojų, kylantį jaunoms moterims, važinėjančioms nelygiais dviračiais ant nelygios žemės.To meto spauda perspėjo, kad naujai atsiradusi būklė, žinoma kaip „dviračio veidas“, neabejotinai sunaikins gaivų veidų grožį damų, kurios nėra įpratusios ryžtingai ir susikaupti iškraipyti savo veidus.
Tačiau šie dviračių pionieriai minėjo pedalus.
Sufražistų judėjimas dviratį priėmė kaip augančios laisvės simbolį.1896 m. Amerikos moterų teisių aktyvistė rašė, kad dviratis „padengė daugiau moterų emancipacija nei bet kuris kitas dalykas pasaulyje“.
Taigi kitą kartą sėsdami ant dviračio linktelėkite savo seseris istorijoje, kurios pirmuosius svyruojančius žygius į laisvę.
Paskelbimo laikas: 2021-11-30